„Mėgėjo“ istorija prasidėjo 1962 m. pavasarį dviem kino mylėtojams susitikus prie daugiabučio kieme taisomo motociklo. Inžinieriaus Adolfo Morėno ir gydytojo Vitolio Laumakio keliai į kiną buvo skirtingi. Vitolis, įstojęs į režisūros studijas, dėl šeiminių aplinkybių negalėjo išvykti studijuoti į Maskvą. Adolfas, dar vaikystėje pradėjęs domėtis kino technologijomis, taip pat nepasirinko kino studijų. Tačiau užsimezgusi draugystė sudarė sąlygas realizuoti savo kūrybinį potencialą. Netrukus apie du bendraminčius pradėjo burtis glaudus kino mėgėjų ratelis. Nufilmuoti pirmieji kadrai, išryškinti pirmieji juostos metrai ir jau 1962 m. rudenį pasirodė pirmasis rajoninei dainų šventei skirtas filmas „Dešimtoji jubiliejinė“, sulaukęs gero įvertinimo respublikinėje mėgėjiškų filmų peržiūroje.

Gavę nedideles patalpas ką tik atidarytų naujų Kėdainių Kultūros namų rūsyje mėgėjai pradėjo kurti ligi šiol gyvuojančią savo studiją, kurios originaliai pavadintuose kambarėliuose galima atrasti ištisą mėgėjiško kino artefaktų lobyną.

Mėgėjai daug gali papasakoti apie rūsyje praleistas valandas, kūrybinius ir tokius buitinius rūpesčius, pavyzdžiui, kaip reguliariai užliejamas patalpos. Kuriant studiją tuščioje vietoje, pasitelkta vaizduotė, rasta daug originalių sprendimų. Patalpoje, kurioje įgarsinami filmai, medžiaga aptrauktos sienos, lubos padengtos garsą sugeriančiais popieriniais kiaušinių laikymui skirtais padėklais. Kadangi mėgėjiškam kinui kurti reikalingos aparatūros įsigyti nebuvo įmanoma, tekdavo trūkstamą juostų ryškinimui, filmo įgarsinimui, kopijavimui ir netgi demonstravimui skirtą įrangą pasigaminti arba pritaikyti patiems.

„Mėgėjo“ studijos veiklos pradžioje pradėta filmuoti 16 mm kino kamera „Kijev 16S“, rasta rajoniniuose kultūros namuose. 16 mm kino projektorių „Ukraina“ paskolino Kėdainių rajono Žinijos draugija.

Kino juostos ryškinimui buvo padaryta „ryškinimo mašina“ – specialus būgnas, ant kurio tamsoje užvyniojama kino juosta. Būgnas statomas į pusapvalę vonelę, kuri įmontuota į šviesai nepralaidžią dėžę su dangčiu. Per pritaisytus vamzdelius įpilami ryškinimo tirpalai bei plovimo vanduo. Būgną suka elektrinė pavara. Virš dėžės pritvirtinta besisukanti būgno formos juostos džiovykla. Po kelerių metų įsigyta ir gamyklinė ryškinimo mašina. Ji šiek tiek patobulinta, įrengiant papildomas juostos plovimą destiliuotame vandenyje bei ryškalų papildymo sistemas, sumontuojama plovimo, vandens filtravimo bei šildymo sistemos.

Kultūros namai studijai nupirko tris magnetofonus „Tembr“. Susikonstruojama pusiau automatinė magnetofonų sinchronizavimo su kino projektoriumi sistema. Su šia aparatūra „Mėgėjai“ dirbo gana ilgai. Suprojektuota ir studijoje pagaminta automatinė įgarsinimo sistema „Sinchro 16“. Tai keturių magnetofonų, perforuotos magnetinės juostos įrašymo-atkūrimo priedėlio prie projektoriaus, garso įrašymo į kino juostos magnetinį takelį įrenginio ir garso mikserio „Ritm“ sistema.

Studijos techninių galimybių raida

Sprendžiant kino juostos, nutrūkstančios demonstravimo metu, problemas sukonstruojamas optinio kopijavimo aparatas kino projektoriaus „Kaštan“ ir kino kameros „Pentaflex 16“ pagrindu. Kopijavimui naudota apverstinė kino juosta su magnetiniu garso takeliu. Pasitelkus minėtą aparatą atsirado galimybė koreguoti filmavimo ekspozicijos klaidas, daryti kombinuotą ekspoziciją, „užtemimus“, „užplaukimus“ ir panašiai.

Artėjant kino studijos 50-mečiui, atsirado būtinybė visą sukurtą produkciją suskaitmeninti. Panaudojant perdirbtą projektorių „Ukraina“ ir skaitmeninę videokamerą „Panasonic“ sukuriamas naujas aparatas. Prie kameros pritaikomas papildomas objektyvas, kamera naudojant specialų laikiklį pritvirtinama prie projektoriaus. Vietoje projektoriaus objektyvo ir žibinto įmontuojama mažų gabaritų dienos šviesos lemputė. Kamera nukreipiama tiesiai į kadrinį langelį. Iš kameros skaitmeninis signalas leidžiamas į kompiuterį ir įrašomas į specialią programą, o analoginis signalas – į televizorių-monitorių. Tokiu būdu perkopijuota originali kino produkcija. Garso įrašai iš magnetofoninių juostelių perkeliami į kompiuterį.

1963 m. pagal pačių sukurtą originalų scenarijų sukurtas pirmas vaidybinis antimilitaristinis filmas „Te visad šviečia saulė“ (įkvėptas realaus nutikimo vienoje Kėdainių rajono mokykloje, vaikams radus nesprogusią aviacinę bombą) 1966 m. vykusiame Kanų tarptautiniame mėgėjiškų kino filmų festivalyje pelnė sidabro medalį.

Tiesa, apie pačių mėgėjų išvyką į Kanus nebuvo galima net pasvajoti. Į užsienio festivalius galėjo vykti tik keletas Maskvoje gerai patikrintų žmonių. Tačiau ankstyva respublikinė (filmas parodytas per centrinę Maskvos televiziją) ir tarptautinė sėkmė suteikė didesnę kūrybinę laisvę. Pirmosiose filmų peržiūrose dalyvavę vietinės valdžios atstovai vėliau į filmų pristatymus tiesiog nebuvo kviečiami, o nuolat konkursuose pelnomi apdovanojimai buvo rimta priežastis pernelyg nesikišti į „Mėgėjo“ studijos veiklą.

Šia sąlygine laisve buvo pasinaudota – „Mėgėjo“ filmuose galima išvysti po satyros kauke pasislėpusios stebėtinai aštrios socialinės kritikos, reikšmingų lietuviškai tapatybei šalies istorijos momentų ir netgi religinių motyvų.

„Mėgėjo“ filmai išsiskiria ne tik drąsiu temų pasirinkimu, bet ir originalios, savitos kino kalbos paieškomis. Studijos nariai akylai stebėjo profesionalaus ir mėgėjiško kino lauką ir kartais nevengė smeigti kritikos strėlę į kinematografinėms madoms pernelyg pasidavusių kolegų kūrybą. Pavyzdžiui, eksperimentinis filmas „Rankena be durų“ (1971 m.) pašiepia mėgėjiškame kine itin išpopuliarėjusias siurrealizmo, simbolizmo tendencijas.

Kadrai iš filmo „Rankena be durų“ aikštelės (1971)

Antrajame „Mėgėjo“ gyvavimo dešimtmetyje palaipsniui pradeda keistis kūrybinė kino studijos kryptis. Vyravusį vaidybinį kiną po truputį pakeičia dokumentika.

Šiuo laikotarpiu sukurti įsimintini, svarbius istorijos momentus paliečiantys filmai: „Robertas Robertui“, fiksuojantis skulptorių Antinių – tėvo ir sūnaus – kūrybinio proceso akimirkas, „Gervės skrenda šiaurėn“, apie J. Basanavičių ir jo tautišką veiklą Bulgarijoje, „Dešimt mėnesių ir dešimt dienų“ , apie Paberžės kunigą, vieną iš 1863 m. sukilimo vadų, „Berlincheno trikampis“, keliantis savitą Dariaus ir Girėno žuvimo versiją, bei kiti filmai.

Pirmas „Mėgėjo“ filmų dešimtukas,

gavęs aukščiausius įvertinimus

„Te visad šviečia saulė“

vaidybinis

Sidabro medalis XIX Tarptautiniame mėgėjiškų filmų festivalyje Kanuose, Prancūzija.

„Rankena be durų“

vaidybinis

1 laipsnio diplomas už geriausią režisūrą, IV Pabaltijo respulikų ir Leningrado mėgėjiškų filmų festivalis.

„Begalinė vaga“

dokumentinis, kino portretas

VLKJS CK 1 laipsnio diplomas. Laureatas, Sąjunginis tarybinio jaunimo festivalis, Maksva.

„Per trumpa diena“

dok. kino publicistika

Absoliučiai geriausias dokumentinis filmas, pagrindinis prizas, VII Pabaltijo respublikų ir Leningrado mėgėjiškų filmų festivalis, Ryga.

„Kanabėkas Nr. 2“

satyrinis-humoristinis

Absoliučiai geriausias satyrinis-humoristinis filmas, Respublikinis mėgėjiškų satyrinių-humoristinių filmų festivalis, Panevėžys.

„Paukštis, kuris tupėjo“

eksperimentinis filmas

1 vieta, 1 laipsnio diplomas, spec. prizas eksperimentinių filmų grupėje IX Pabaltijo respublikų ir Leningrado mėgėjiškų filmų festivalyje, Leningrade.

„Gervės skrenda šiaurėn“

dok. istorinė kino apybraiža

1 vieta, 1 laipsnio diplomas, pagrindinis prizas, 11 respublikinis mėgėjiškų dokumentinių filmų festivalis.

„10 mėnesių ir 10 dienų“

dok. istorinė kino apybraiža

1 vieta, 1 laipsnio diplomas, pagrindinis prizas III respublikiniame mėgėjiškų dokumentinių filmų festivalyje Klaipėdoje.

„Berlincheno trikampis“

dok. istorinė kino apybraiža

Absoliučiai geriausias dokumentinis filmas, pagrindinis prizas, XI Pabaltijo respublikų ir Leningrado mėgėjiškų filmų festivalyje Rygoje.

„Dabar ir visada“

dok. istorinė kino apybraiža

1 vieta ir aukso medalis, V respublikinis mėgėjiškų dokumentinių festivalyje Anykščiuose.

2013 m. Kėdainių kino studijos „Mėgėjas“ 1963–2004 metais sukurtų filmų kolekcija pripažinta nacionalinės reikšmės dokumentiniu paveldu ir įrašyta į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą. 2013 m. lapkričio 27 d. Lietuvių literatūros ir tautosakos institute įvyko UNESCO programos nacionalinio registro liudijimų teikimo šventė, kurios metu kino studijos „Mėgėjas“ kūrėjams įteiktas UNESCO liudijimas.

UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionaliniame registro įrašas: „1962 m. Kėdainiuose mėgėjiško kino studiją „Mėgėjas“ įkūrė Vitolis Laumakys. Jos branduolys: Vitolis Laumakys, Adolfas Morėnas, Nijolė Laumakienė, Algirdas Raila, Algimantas Kalinka. Vienos pirmųjų sovietų Lietuvoje įkurtos mėgėjiško kino studijos vientisa 1963–2004 m. sukurtų filmų kolekcija, kurioje 61 filmas, filmuotas ant juodai baltos 16 mm pločio juostos. Filmuose užfiksuota sovietinė ir jau nepriklausomos valstybės miesto kasdienybė, Kėdainiams svarbūs įvykiai įvairiose erdvėse. Ši kolekcija liudija kino veikimą asmeninėje žmonių erdvėje už oficialiosios kino produkcijos ribų. Tai – nuosekli kolekcija, atspindinti mėgėjiško kino raidą, technologinius aspektus, sovietinės ir nepriklausomos Lietuvos tikrovę. Ji svarbi ne tik tuo, kas joje užfiksuota, bet ir kokius procesus liudija sociokultūriniu, technologiniu bei meninės saviraiškos aspektais“.

2015 m. įvyko Audriaus Antanavičiaus režisuoto dokumentinio filmo apie „Mėgėjo“ kino studiją premjera.

2017 m. Aštuntąjį kartą Lietuvos kino operatorių asociacija (LAC) surengtuose „Ąžuolo“ apdovanojimuose „Ąžuolu“ už kūrybinius gyvenimo pasiekimus pagerbta kino studija „Mėgėjas“ ir jos įkūrėjai Vitolis Laumakys ir Adolfas Morėnas.